Pamaniau, jog seniai rašiau Jums. Tiesiog, be jokių receptų, dalinantis mintimis ir gyvenimo mestais iššūkiais. Kitas pagalvos – o kad man tokius iššūkius! Vienam gali pasirodyt juokinga, bet kitam nedideli dalykai jo pasauly yra milžiniški. Taip ir man. Esu laimingas žmogus, neturintis tikrai didelių bėdų (persispjaunu per kairį petį), bet man mano bėdos yra didelės. Sakyčiau, labai moteriškas dalykas, kai iš musės padarom dramblį. Bet apie viską iš pradžių.
Tie, kas skaitėte Skaniai ir Sveikai istoriją, žinote, nuo ko mano tinklaraštis prasidėjo. Jei dar nespėjote paskaityt, siūlau užbėgti ten 🙂 Tinklaraštis gimė man dar gyvenant Londone. Rodos viskas susidėliojo į vietas: asmeninis gyvenimas, puikus darbas, mylimas hobis, reguliarios treniruotės sporto klube ir sveika, subalansuota mityba. Bent 3 kartus per savaitę po darbo džiaugsmingai keliaudavau sportuoti, kur kaskart praleisdavau bent 1.5 valandos. O sportuoti buvo taip smagu! Žinoma, iš pradžių kol dar nieko nemoki tai buvo kančių kančia. Atrodė neįdomu, treniruotes praleidinėdavau, nes tiesiog tingėjau pasijudint iš namų. Arba, kaip įprasta, rasdavau įvairiausių pasiteisinimų, kodėl šiandien negaliu eit sportuot. Vėliau, jau įsivažiavus į naują rutiną, dar būnant darbe svajodavau apie tą jausmą, kai užsidėsiu ausines ir panirsiu į sportą. Man sportas – iškrova, savų jėgų išbandymas. Kaskart bandai vis daugiau, stumi save į priekį, bandai padaryt daugiau ir geriau. Kai įsivažiuoji, kiekviena nauja diena motyvuoja. O kai pamatai kaip keičiasi kūnas, tiesiog net nebegalvoji, jog galėtum nenueit sportuot. Juk pasitikėjimas savimi yra svarbiausia. Jeigu to trūksta, kenčia įvairios gyvenimo sritys. Taip pat sporto metu išgeriu be galo daug vandens, tad atsigriebiu už tuos visus kavos puodelius, išgertus per dieną vietoj vandens. Taip taip, esu nesuvaldoma kavomanė.
Prie sporto prisidėjo ir suplanuota, tvarkinga mityba. Rytais- košė, priešpiečiams- vaisius, pietums- iš vakaro paruošti pietūs dėžutėje, pavakariams- riešutai, vakarienei- iš anksto suplanuotas lengvai paruošiamas baltyminis patiekalas. Visą dieną gurkšnodavau vandenį. Darbo dienų mityba buvo labai griežta, na o savaitgaliais leisdavau sau atsipalaiduoti. Dėka savo rutinos ne tik įgavau sportiškesnę formą, dailesnes kūno linijas, daugiau raumenukų, mažiau riebaliukų, bet ir pavyko žymiai sumažinti celiulito matomumą. Džiaugiausi savo rezultatais, nes pagaliau nebebuvau riebi ir minkšta kaip anksčiau, bet tuo pačiu ir nesulysau iki tokio lygio, kad matytųsi vien kaulai ir oda. Buvo mano svajonių tobulas viduriukas! O kai sau patinki, esi sveikas ir kupinas energijos, gyvenimas šviečia gražiausiomis spalvomis 🙂
Viskas greičiausiai būtų ir toliau buvę gražu, jei ne sprendimas grįžti į gimtinę 🙂 Pats sprendimas gal ir nieko, bet jo minusas- sujaukta rutina. Persikraustymo stresas, laikinas tinklaraščio rašymo sustabdymas (nes nėra virtuvės, milijonas įvairiausių reikalų), naujo darbo paieška, adaptavimasis Lietuvoje, o cherry on top- šuniukas 🙂 Stresas iš visų pusių, o dar mažylis, reikalaujantis dėmesio ir meilės. Visko tiesiog buvo per daug. Apie sportą pamiršau, valgydavau tik tai kas pasitaiko po ranka, dažniausiai- koldūnai arba bandelė, pietūs išvis buvo išbraukti iš mano gyvenimo. Vandenį gert nustojau, oda išsausėjo, tapo nebegraži. Kadangi nustojau sportuot, nebebuvo tokia stangri kaip anksčiau. Pusryčius nustojau valgyt- stresas. Vos pažiūrėjus į lėkštę su maistu darydavosi bloga. Numečiau be galo daug svorio- nuo 62kg iki 56kg. Niekam nerekomenduoju! Sau atrodžiau negražiai, nes kas per daug, tas nesveika. Laimei, su laiku numesti kilogramai sugrįžo, bet nelaimei- riebalų pavidalu. Kaip sakant, vėl viskas iš naujo!
Gyvenimui daugmaž susidėliojus į vietas, valgyt pradėjau daugiau, tačiau atsirado kita bėda: valgymas bet ko ir bet kada. Maisto tinklaraštininko dalia- ką gamini, tą ir valgai. O suvalgai tik tai, kas lieka po fotosesijos. Nesvarbu, ar pietums sausainių, ar vakarienei kepsnį su bulvėm. Ir tas valgymas atodo maždaug taip: po fotosesijos tvarkaisi, lakstai po namus, ir vis įsimeti po kąsniuką į burną. Šuo užsimano į lauką, išvedi, grįžus toliau valgai. Prisimeni kad dar kažko nepadarei, meti maistą ir leki užsiimt kitais reikalais. Štai kiek nedaug tereikia, kad gyvenimas apvirstų aukštyn kojom, ir prarastum visus pasiektus rezultatus.
Nauji metai atnešė šiek tiek daugiau stabilumo. Naujas darbas, paaugęs šuo (argi jis ne nuostabus?!), kasdieniniai pasivaikščiojimai lauke. Gyvūnas atneša ne tik atsakomybės ir pareigos jausmą, bet ir neapsakomą galybę pozityvių emocijų, džiaugsmo ir meilės 🙂
Kadangi pagaliau turiu darbą, kuris man negadina nuotaikos, jaučiuosi geriau, ir jaučiu kad galiu vėl statytis rutiną iš naujo. Visko iš karto griebti nenoriu, nes žinau kaip tai baigiasi- galiausiai lieki pradžios taške. Pradėjau nuo kelių mažų žingsnelių:
- Vanduo. Nes būtina gelbėt odą! Ryte, vos atsikėlusi, išgeriu ne puodelį kavos, o stiklinę vandens su citrina. Atsigaivinu, paruošiu kūną ateinančiai dienai. Dienos bėgyje nešiojuosi gertuvę su savimi, ir stengiuosi išgerti kuo daugiau vandens. Įsidedu porą citrinos griežinėlių, nes tas man padeda jo išgerti daugiau. Pradžia gali būti sunki, prisideda dažnas bėgiojimas į tualetą, bet jau jaučiu kaip atsigauna oda- pagaliau judu tinkama linkme!
- Pusryčiai. Nes avižos yra the best! Pusryčiai yra bene svarbiausias dienos valgymas, tad jų praleisti nederėtų. Jeigu vos atsikėlus negalit valgyt, įsidėkite pusryčius į sandarų indelį ir neškitės į darbą. Visada taip darydavau, bet tik todėl kad mėgstu ilgiau pamiegot 🙂 Renkuosi košę arba jogurtą su granola, bet dažniausiai tai būna avižų košė. Ji atrodo paprastai, bet savaitgalį leidžiu sau pagardinti košę šokoladu! Džiaugiuosi, kad pagaliau vėl galiu valgyt pusryčius.
- Maisto planavimas. Planuokit ką valgysit visą savaitę – sutaupysit ir neleisit sau valgyt bet ko. Dar pilnai neįgyvendinta, bet jau esu pusiaukelėje. Darbo pietus šiuo metu gaminu iš jau išbandytų receptų: pietūs dėžutėje. Vakarienė kol kas gaunasi labai improvizacinė, bet jau šiandien dėliojuosi pilną sekančios savaitės valgymų planą, o rytoj bėgsiu į parduotuvę apsipirkt pagal sudarytą sąrašą. Kadangi virtuvė maža ir niekas netelpa, apžiūriu ko turiu spintelėse, ir planuoju valgymus pagal tai, ką galiu pagamint iš turimų produktų. Perku tik tai, ko trūksta. Sutaupai, neleidi per ilgai užsistovėt produktams spintelėse ir dar vietos atlaisvini!
Sportuot vėl pradėsiu. Kol kas po truputį, kartą į savaitę, savaitgalį. Kai vėl įsivažiuosiu atgal į rutiną, pradėsiu eit į salę po darbo. Planas- 3-4 kartai per savaitę. Kadangi nesportavau jau kokius gerus 4 mėnesius, viskas vėl prasidės iš naujo 🙂 Pasiekti rezultatai dingo, bet dėl to nepergyvenu, nes žinau kad viską pasiekt yra įmanoma, tereikia kantrybės ir niekad nesustot. Ir dar netingėt! Apie tingėjimą galėčiau rašyt atskirą įrašą 😀
O pabaigai – šiek tiek apie laimę. Kartais galvoji, jog ”kai darysiu arba turėsiu tą ir aną” jau būsiu laiminga. Bet gyvenimas būtų neįdomus, jei nepateiktų pastovių iššūkių 🙂 Laimė ne daiktuose, ne kažkurioje šalyje ar specialioje vietoje. Laimė yra mumyse, mūsų susigyvenime su savimi pačiu. Laimė- sugebėjimas džiaugtis smulkmenomis, į negatyvius dalykus žvelgti pozityviai. Dar laimė- užsiimti mėgiama veikla, o dirbti darbą tik tokį, kuris patinka. Mano gyvenimo kokybė žymiai pagerėjo, kai mečiau nekenčiamą darbą, ir išėjau tiesiog į niekur. Nieko nebijodama, tiesiog vedama nuojautos ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. Gerai ir buvo- naują darbą radau labai greitai, jaučiuosi laisva, emocinė būsena kardinaliai pasikeitė. Dabar galiu koncentruotis ne į tai, kaip labai nekenčiu darbo, o į tai, kaip grįžt į rėžimą ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Viskas juda į priekį, svajonės pildosi, artėja ilgai lauktos vestuvės! O po daugiau nei 2 metų, pagaliau galiu džiaugtis gražia šypsena- neseniai nuėmė breketus! Sakyčiau, nebloga metų pradžia.
Gyvenkit, planuokit, klyskit, klupkit, stokitės ant kojų ir eikit į priekį! Svajonės pildosi, nuklydimų pasitaiko visiem, tereikia svajot, stengtis ir rezultatą būtinai pamatysit 🙂
Aušra
